Ar jums pažįstamas jausmas, kai, perskaitęs kokią nors knygą, pažiūrėjęs laidą arba baigęs pokalbį, spontaniškai ką nors pažadi pats sau? Kažkada klausiausi aktoriaus Rolando Kazlo interviu, kuriame jis trumpai paminėjo amerikiečių prozininką ir dramaturgą Thorntoną Wilderį. Ir daviau sau pažadą, kad kada nors originalo kalba perskaitysiu bent vieną šio rašytojo knygą.
Nuo to pažado praėjo pora metų; knygos net nepaėmiau į rankas. Tačiau tą patį vakarą užsirašiau vieną minėto autoriaus mintį: „When you're safe at home you wish you were having an adventure; when you're having an adventure you wish you were safe at home.“[1] Nuo tos akimirkos atrodo, kad ši citata – mano sąžinės balsas. Deja, ne tos sąžinės, kuri skiria mus nuo kitų animalia karalystės mammaliaklasės atstovų; ši sąžinė panašesnė į velniuką, kuris sėdi su mažyčiu trišakiu ant vieno peties ir kužda į ausį, ką daryti ir ko nedaryti, tuo tarpu angeliukas su lyra ir balta alba ant kito peties aiškina priešingai.
Tiesiausias kelias į laimę – laimingos kasdienybės susikūrimas. Bent jau aš tuo tikiu. Tas popsas „išmokime džiaugtis mažais dalykais“ neretai yra absoliuti tiesa. Kita labiau už asketo batus nuvalkiota frazė – „didelis gyvenimo tempas“. Šios dvi banalybės, susikirtusios tarpusavyje, yra nemenkas iššūkis kiekvienam sąžinę turinčiam mammaliui. Atvykęs į sostinę Vilnių, kuri, anot būrėjų ir tam tikro tipo makulatūros, keletą metų turėtų būti mano namais (arba bent jau gyvenamąja vieta), ryžtuosi leistis į laimės teikiančių asociacijų ir miesto santykio analizę.
Pernai stovėjau Smuglevičiaus salėj...
Nacionalinis protų „nutekėjimas“ į miestą . Nenoriu pasakyti, kad miestiečių intelekto vidurkis didesnis už kaimo vietovėse gyvenančiųjų. Netgi priešingai – pagyvenęs sostinėje, susidariau įspūdį, jog mokytis, gilinti savo žinias ir intelektualinį išprusimą geresnės sąlygos nedidelėje gyvenvietėje. Idealiu atveju – kaime. Paaiškinimas paprastas – mažiau pagundų. Mažiau blaškymosi į šalis. Platonas savo „Valstybėje“ daug samprotavo apie gilinimosi į vieną darbą poreikį. Diferencijavimas išderina individą, o dar svarbiau – švaisto jo laiką ir neleidžia specializuotis. Mieste yra šimtas viena prasminga ir įdomi veikla intelektualui; kaime jų tėra keletas, nors, mano nuomone, vienos prasmingiausių. Ir tarp tų prasmingiausių aukso, sidabro, bronzos ar kito elektros laidininko medalį nešioja mokslas.
Jei jau prakalbome apie metalus, teužmėto mane „špižiniais“ bendrabučių radiatoriais tas, kuris sugebės įrodyti, jog žmogui aplinka neturi įtakos. Platonas „Valstybėje“ teigė, jog į žmogaus sielą gali būti įmaišyta aukso, sidabro arba geležies ir vario mišinio. Metalo priemaiša lemia, kokia bus žmogaus padėtis visuomenėje: filosofas, kareivis ar darbininkas. Tačiau net jeigu aukso sielos individas stengsis siekti išminties bei pažinimo, o sąlygos (aplinka) jam bus nepalankios, tauriadvasis susmigs į žemiškus darbus, lyg jo siela būtų švininė.
Bet koks gali būti protų „nutekėjimas“, jeigu nėra taisyklės, kad mieste žmonės intelektualesni, o kaime, sakykime (tik „sakykime“ – mano nuomonė nėra delfiotyrimais įrodytas faktas), „šlifuoti“ savo intelektualumą geresnės sąlygos? Viskas ir vėl paprasčiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Renginiai. Protmūšiai, diskusijos, debatai, seminarai, iniciatyvos; spektakliai ir koncertai, akcijos ir atrakcijos – visa tai veikia lyg savotiškas fermentas, skatinantis protą virškinti. Kuo daugiau fermento, tuo greičiau vyksta virškinimas, tuo didesnį alkį mokslui jaučia individas. Renginiai, projektai (kalbėkime „vailderiškai“: nuotykiai) bet kurios srities ekspertui parodo, koks jo srities ryšys su visuomene. Kai žmogus supranta, kuo gali būti naudingas, savotiškas, arba pirmaujantis (kuris iš šių dalykų jam svarbiausias, lemia interesai), jam ir kyla „apetitas“ gilintis į savo sritį.
Trumpai tariant, įspūdžiai, patirti intelektualų būryje (arba Smuglevičiaus salėje), pienburniui nušviečia kelią iki tapimo profesionalu. Tiesa, tas kelias be galo ilgas, o kelios intelektualios minutės – trumpas laiko tarpas. Tad prireikia daugybės minučių, kad galėtum eiti apšviestu keliu.
Prieš mėnesį žvelgiau į Vilnių nuo Trijų Kryžių kalno...
„Sustok akimirka žavinga“[2]...
Kaip dažnai mums kilo baimė, kad netyčia neištartume šių žodžių?
Nujaučiu, kad niekada. Baimės tai ištarti mes nejaučiame, nes nebetikime Mefistofeliu, o ir poreikio ištarti šiuos klasikinės tragedijos žodžius beveik nebūna.
Atostogų kiekvienas besimokantis arba dirbantis visuomenės narys laukia labiau nei mėlynanosis mamalius parduotuvės atsidarymo aštuntą valandą ryto. Nes mes juk dirbame tam, kad galėtume ilsėtis. O argi tai – klaidingas požiūris? Juk ir senovės graikai – išmintingoji civilizacija – teigė, kad laisvalaikis – ne vergams.
Darbo vergas niekada nebus laimingas, tačiau ne dirbdami tam, kad galėtume ilsėtis, o ilsėdamiesi tam, kad galėtume produktyviai ir naudingai veikti, įgyvendiname fantastiškiausias idėjas. Žodis „dirbti“ nuo žodžių „užsiimti veikla“ arba „veikti“ tuo ir skiriasi: įmanoma būti darbo vergu, tačiau, išskyrus įvairius maniakus, nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų veiklos vergas. Veikla yra bent iš dalies savanoriški poelgiai. Jeigu savanoriški, vadinasi – laisvi.
Tik užsiimdami kokia nors veikla išmokstame vertinti poilsį.
Tik gyvendami žemumoje būname priblokšti kalnų grožio.
Tik pasiėmę kažką iš miesto ir palikę jame dalelę savęs galime išties mėgautis jo žavesiu.
Gabrielius ZAVECKAS
